zvanyti

×zvãnyti, -ija (-yja K, Cp), -ijo (-yjo K, Cp) KBII193, KI554, K, Rtr, NdŽ, KŽ; SD¹30, Q320, R, MŽ, Sut, N, M 1. intr., tr. skambinti (ppr. varpais): Zvaniju mišių varpą, zvaną R240, MŽ320. Bažnyčia pastatyta, ir dvylika varpų joje zvanija, net visas miestas skamba LTR(Brž). Neturtingi it teip neprieteliams linkėdamys užmoka savo klebonui, kad lieptum skambinti varpais arba zvanyti su parstojimais it žmogui mirus M.Valanč. O norėdamas jiems dabar daugesn pastiprinti anamui silpnamui atsimainymą žmogystės jų, jau patsai pradėjo regimai ženklus rodyt galybės savo, numirusius prikeldamas, raišus, aklus, raupsuotus pasveikindamas, teip jog ne kitaip tiktai kaip varpais zvanydamas ant jų, idant apie jį tie balsai išsinešiotų MP123. Pilotas, pačios neklausęs, varpais liepė zvanyti ir trūbais trūbyti, idant visi žmonės susieitum ŽCh214. | refl.: Kai įėjęs į Rymo laukus, ėmę varpai patys zvanytis Sln. 2. intr. Ant, Trgn, Vv, Mžk duoti signalą, pranešti (varpu, skambučiu ar kt.): Dvylikinis varpas, kad dvylikai zvãnyja JI379. Zvãnija poterams kožną vakarą End. Aš nebėgu, einu iš lengvo, tegul zvãnija Svn. Jau zvãnijo dvylekai Ldv. Zvãnija ant mišių Alv. Jau zvãnija užgavėjimuo bažninčio[je] Plt. Ateis laikas rytmetė[je], poterams zvãnys liuob Šts. Tikrai, ka bažnyčio[je] su varpais zvãnys, ka ten i ten žmogų užmušo Trk. Jau ant poterių zvãnija Rk. Kitam [velioniui] ir zvãnydavo iš pat namų Graž. Kartais tam varpininkuo duos ten kelias kapeikas, ka tu vėliau tezvãnyk Plt. ^ Girdėjo zvanijant, tik nežino, kokio[je] bažnyčio[je] LMD(Šl). Girdi zvanyjant, ale nežino, kokioj bažnyčioj MitIV47. Kurčiam kašele po ausia zvãnija Pns. Kvailiui su kule zvanija LTR(Vlkv). Durniui ir plaučiais zvanyja LTR. Greitai mirus, bezdalai zvany[ja] Jnš. Šūdas mirė, bezdalai zvanyja (nereikia kreipti dėmesio į kalbas) LTR(Žg). | tr.: ^ Ko čia bastais kaip dūšia nezvãnyta Kzt. Blūdinėja be kelio kaip nezvãnytas Ds. 3. tr. kviesti, vadinti: Į bažnyčią zvanyt MŽI22. Į bažnyčią zvãnyti, vadinti KII12. Zvanij varpas į bažnyčią, pasiprovyk, pijonyčia JD356. 4. intr. Dov, Mrk skambėti: Kaip jau pradės čia zvãnyti bažnyčio[je] varpai, taip iš to ežero atsilieps Tl. Dabar mažučiai [varpai], šūdas, dabar nesgirdžia mieste, kai zvãnija, o tie tai kad zvãnydavo, – Kavolišky girdėdavo Rk. Kur zvanij varpeliai netraukami Kos143. Zvanija varpeliai netraukiami, grajija vargonai nespaudomi MitV296. ║ ūžti, gausti, spengti: Čia nereikia muzikantų, mūs padlagų tenetranko, bo jau seniai grajija, ausys mūsų zvanija NS643. | impers.: Jeigu ausy zvãnija, reikia koks nors žmogus paklaust, katroj ausy, o pačiam kas nors galvot, jeigu įspės – išsipildys Ds. Pradeda zvãnyti į pakaušį – negaliu par daug klausyties End. 5. tr. NdŽ, Skr prk. savaip skaudėti, gelti: ^ Dešinąją koją teip kaip zvãnyte zvãnijo (, teip tympt tampt) End. \ zvanyti; apzvanyti; atzvanyti; įzvanyti; išzvanyti; nuzvanyti; pazvanyti; perzvanyti; prazvanyti; suzvanyti; užzvanyti